Redakcijos skiltis
Privačių pramonės teritorijų valdytojai Ūkio ministerijos praėjusių metų pabaigoje parengtomis taisyklėmis, leidžiančiomis paprastesnę teritorijų planavimo tvarką, nesidžiaugia. Palankesnes sąlygas ieškoti investuotojų jos sukuria tik valstybiniams pramonės parkams.
Verslininkai dėl to nesišvaisto kaltinimais protegavimu ar diskriminacija, bet atkreipia dėmesį į akivaizdžius nepatogumus, kurių jiems kiltų norint pelnyti valstybei svarbaus objekto statusą – tam būtinų reikalavimų išpildymas kainuotų ne tik daug laiko, bet ir lėšų. Tokiame kontekste paradoksaliai atrodo faktas, kad nėra atsakingų dėl to, jog milijoninės valstybės investicijos į savivaldybių valdomus pramonės parkus neduoda nė menkiausios grąžos.
Šalies savivaldybių vadovai turbūt su tuo nesutiktų. Šiame „Statybos ir architektūros“ numeryje jie dalijasi savo artimiausiais investiciniais planais. Jei girdėtume tik garsiausiai kalbančiuosius, galvotume, kad Lietuvoje tvarkosi tik viena – Vilniaus miesto savivaldybė. Bet išties tvarkomasi visuose šalies kampeliuose – gal su kuklesniais biudžetais, gal su atitinkamai mažesniais užmojais, bet iš visos širdies, stengiantis, kad žmonės turėtų darbo, o gyvenimas taptų patogesnis.
Svarbiausias architektūros pasaulio apdovanojimas – Pritzkerio premija – šiemet keliauja į Kiniją. Premijos steigėjai pabrėžia, kad tai ir asmeninis architekto Wango Shu įvertinimas, ir šalies vaidmens plėtojant architektūros idealus pripažinimas. Kinijoje gimusio ir augusio kūrėjo architektūra yra pavyzdinė stipriu kultūrinio tęstinumo ir naujai atgaivintos tradicijos pojūčiu, kur šiuolaikinis dizainas persipina su tradicinėmis medžiagomis. Kartu su žmona kuriantis architektas suteikia praeičiai naują gyvenimą tikrąja to žodžio prasme.
Lietuvoje daug, nors ir nerezultatyviai kalbama apie apleistų dvarų problemas, bet retai atkreipiamas dėmesys į tokią pat prastą jų neatsiejamos dalies – parkų – situaciją. Nors pastaruoju metu šie unikalūs dvarų gyvenimo, kultūros ir istorijos liudininkai sulaukia daugiau architektų ir parkotyrininkų dėmesio, jų tvarkymas reikalauja laiko ir tikrai didelių pastangų. Kartais pirmiausia reikia atkurti sovietmečiu, pristatant architektūriškai nepritaikytų pastatų, sugadintą erdvinę jų struktūrą.
Specialistai pabrėžia, kad prieš pradedant restauruoti dvarų parkus būtina atlikti ne mažiau tyrimų, negu rengiantis restauruoti statinius. Ir apgailestauja, kad taip pat, kaip ir restauruodami pastatus, kai kurie naujieji dvarų savininkai ieško būdų, kaip išvengti brangių tyrimų.
Įprotis gražintis tik prieš svečius ir šventes turbūt paplitęs ne tik Lietuvoje. Bet ir tegyvuoja tas noras pasikedenti plunksnas, jei tai reiškia, kad kažkas dėl to lengviau padės parašą ant prašymo skirti lėšų neeiliniam kultūros paveldo objektui sutvarkyti. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra kaip tik tokios progos atsinaujinti ir sulaukė – visa Lietuva uoliai ruošiasi žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui, kuris kitąmet bus minimas Telšiuose. Svarbiausia Žemaitijos šventovė žingsnis po žingsnio atnaujinama nuo pamatų iki stogo.
Verslininkai dėl to nesišvaisto kaltinimais protegavimu ar diskriminacija, bet atkreipia dėmesį į akivaizdžius nepatogumus, kurių jiems kiltų norint pelnyti valstybei svarbaus objekto statusą – tam būtinų reikalavimų išpildymas kainuotų ne tik daug laiko, bet ir lėšų. Tokiame kontekste paradoksaliai atrodo faktas, kad nėra atsakingų dėl to, jog milijoninės valstybės investicijos į savivaldybių valdomus pramonės parkus neduoda nė menkiausios grąžos.
Šalies savivaldybių vadovai turbūt su tuo nesutiktų. Šiame „Statybos ir architektūros“ numeryje jie dalijasi savo artimiausiais investiciniais planais. Jei girdėtume tik garsiausiai kalbančiuosius, galvotume, kad Lietuvoje tvarkosi tik viena – Vilniaus miesto savivaldybė. Bet išties tvarkomasi visuose šalies kampeliuose – gal su kuklesniais biudžetais, gal su atitinkamai mažesniais užmojais, bet iš visos širdies, stengiantis, kad žmonės turėtų darbo, o gyvenimas taptų patogesnis.
Svarbiausias architektūros pasaulio apdovanojimas – Pritzkerio premija – šiemet keliauja į Kiniją. Premijos steigėjai pabrėžia, kad tai ir asmeninis architekto Wango Shu įvertinimas, ir šalies vaidmens plėtojant architektūros idealus pripažinimas. Kinijoje gimusio ir augusio kūrėjo architektūra yra pavyzdinė stipriu kultūrinio tęstinumo ir naujai atgaivintos tradicijos pojūčiu, kur šiuolaikinis dizainas persipina su tradicinėmis medžiagomis. Kartu su žmona kuriantis architektas suteikia praeičiai naują gyvenimą tikrąja to žodžio prasme.
Lietuvoje daug, nors ir nerezultatyviai kalbama apie apleistų dvarų problemas, bet retai atkreipiamas dėmesys į tokią pat prastą jų neatsiejamos dalies – parkų – situaciją. Nors pastaruoju metu šie unikalūs dvarų gyvenimo, kultūros ir istorijos liudininkai sulaukia daugiau architektų ir parkotyrininkų dėmesio, jų tvarkymas reikalauja laiko ir tikrai didelių pastangų. Kartais pirmiausia reikia atkurti sovietmečiu, pristatant architektūriškai nepritaikytų pastatų, sugadintą erdvinę jų struktūrą.
Specialistai pabrėžia, kad prieš pradedant restauruoti dvarų parkus būtina atlikti ne mažiau tyrimų, negu rengiantis restauruoti statinius. Ir apgailestauja, kad taip pat, kaip ir restauruodami pastatus, kai kurie naujieji dvarų savininkai ieško būdų, kaip išvengti brangių tyrimų.
Įprotis gražintis tik prieš svečius ir šventes turbūt paplitęs ne tik Lietuvoje. Bet ir tegyvuoja tas noras pasikedenti plunksnas, jei tai reiškia, kad kažkas dėl to lengviau padės parašą ant prašymo skirti lėšų neeiliniam kultūros paveldo objektui sutvarkyti. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra kaip tik tokios progos atsinaujinti ir sulaukė – visa Lietuva uoliai ruošiasi žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui, kuris kitąmet bus minimas Telšiuose. Svarbiausia Žemaitijos šventovė žingsnis po žingsnio atnaujinama nuo pamatų iki stogo.