Redakcijos skiltis
Ko trūksta mūsų šaliai, kad išties taptume lygūs tarp lygių Europos Sąjungoje ir Lietuvos provincialumo nebereikėtų dangstyti nacionalinio savitumo skraiste? Nepriklausomybės atgavimo aušroje džiaugėmės, kad esame slenkstis tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau slenkstis ir lieka slenksčiu – jį visi mindžioja ir tiek. O kur ta išgirtoji tarpininko (slenksčio) gerovė? Nesugebame jos susikurti?
Bet kokia nauja veikla prasideda nuo idėjos. Ar turime gerų idėjų, kurios pakeltų mūsų šalį iš pelenų ir būtų svarbios jos integracijai į pasaulio bendrabūvį, o kartu – ir mums patiems? Dviračio išradinėti neverta – pasinaudokime patirtimi ir klaidomis tų, kurie augimo pamokas išmoko jau seniai.
Olimpinės žaidynės Lietuvoje. Tai turbūt viena netikėčiausių idėjų, kokią būtų galima sugalvoti. Specialistai tvirtina: ji neįgyvendinama ir net absurdiška! Tačiau verčia mus susimąstyti, ką turėtume pakeisti, kad galėtume surengti bent vienos populiarios Lietuvoje sporto šakos tarptautinį čempionatą. Ar mūsų būsimieji sporto infrastruktūros objektai atitiks tarptautinius reikalavimus? O tie, kurie jau pastatyti – ar pritaikomi tarptautinių varžybų reikmėms?
Turime būti įdomūs pasauliui ne vien todėl, kad ištraukėme kertinį buvusios Sovietų Sąjungos pamato akmenį, bet ir dėl to, kad dominame pasaulį ne praeities, o dabarties ir net ateities projektais.
Nepamatuotos iliuzijos gali kainuoti brangiai. Už vieną tokią iliuziją – norą greitai praturtėti pučiant nekilnojamojo turto kainų burbulą – iki šiol brangiai mokame. Ne vienas iki pat kaklo su visu turtu yra įlindęs į bankų liūną. Ar galėjo verslininkai numatyti tokią staigią ir pragaištingą nekilnojamojo turto krizę? Vargu. Jei būtų numatę – nejau būtų rizikavę savo ateitimi?
Komerciniai bankai yra verslo subjektai, todėl iš jų vargiai galima tikėtis socialinio teisingumo. Tačiau ar numatė, ar privalėjo tai daryti centrinė finansų institucija, prižiūrinti bankų veiklą? Seimas pradeda 2004–2009 metų Lietuvos banko veiklos tyrimą. Jo tikslas – nustatyti, ar ėmėsi centrinis bankas kokių nors priemonių bandydamas užbėgti už akių galimam ekonomikos perkaitimui. Atlikus šį tyrimą bus aiškiau, kodėl savo noru puolėme į žarijų duobę – o gal buvome įvilioti?
Tikima, kad nieko nevyksta be iš anksto sukurtų planų. Antai 2002–2011 metų Vilniaus strateginis planas jau baigia gyvavimą. Susiruošus rengti tolesnės ateities vizijų strategijas paaiškėjo, kad miesto savivaldybėje jau seniai nelikę strateginio planavimo skyriaus ir nežinia, ar visus šiuos metus buvo laikomasi dabartinio strateginio plano, ar buvo įgyvendinami tik trumpalaikiai vienašališkos naudos padiktuoti sprendimai. Nepaneigiama, kad miesto plėtra labai priklauso nuo politikų, vienu ar kitu metu esančių prie miesto vairo. Tačiau kaip toli, giliai ir strategiškai teisingai jie sugeba įžvelgti miesto ateitį? Ar ta įžvalga leis teisingai sudėlioti prioritetus ir išvengti statybų chaoso atsigavus nekilnojamojo turto rinkai?
Ekspertų teigimu, būsto kainos šiemet nustos kristi, o nekilnojamojo turto rinka rodo pirmus atsigavimo požymius. Tačiau krizės pabaiga nereikš, kad vėl galėsime beatodairiškai skolintis ir kelti nekilnojamojo turto kainas. Pamokos yra tam, kad jas išmoktume. Netolima ateitis parodys – ar išmokome.
Bet kokia nauja veikla prasideda nuo idėjos. Ar turime gerų idėjų, kurios pakeltų mūsų šalį iš pelenų ir būtų svarbios jos integracijai į pasaulio bendrabūvį, o kartu – ir mums patiems? Dviračio išradinėti neverta – pasinaudokime patirtimi ir klaidomis tų, kurie augimo pamokas išmoko jau seniai.
Olimpinės žaidynės Lietuvoje. Tai turbūt viena netikėčiausių idėjų, kokią būtų galima sugalvoti. Specialistai tvirtina: ji neįgyvendinama ir net absurdiška! Tačiau verčia mus susimąstyti, ką turėtume pakeisti, kad galėtume surengti bent vienos populiarios Lietuvoje sporto šakos tarptautinį čempionatą. Ar mūsų būsimieji sporto infrastruktūros objektai atitiks tarptautinius reikalavimus? O tie, kurie jau pastatyti – ar pritaikomi tarptautinių varžybų reikmėms?
Turime būti įdomūs pasauliui ne vien todėl, kad ištraukėme kertinį buvusios Sovietų Sąjungos pamato akmenį, bet ir dėl to, kad dominame pasaulį ne praeities, o dabarties ir net ateities projektais.
Nepamatuotos iliuzijos gali kainuoti brangiai. Už vieną tokią iliuziją – norą greitai praturtėti pučiant nekilnojamojo turto kainų burbulą – iki šiol brangiai mokame. Ne vienas iki pat kaklo su visu turtu yra įlindęs į bankų liūną. Ar galėjo verslininkai numatyti tokią staigią ir pragaištingą nekilnojamojo turto krizę? Vargu. Jei būtų numatę – nejau būtų rizikavę savo ateitimi?
Komerciniai bankai yra verslo subjektai, todėl iš jų vargiai galima tikėtis socialinio teisingumo. Tačiau ar numatė, ar privalėjo tai daryti centrinė finansų institucija, prižiūrinti bankų veiklą? Seimas pradeda 2004–2009 metų Lietuvos banko veiklos tyrimą. Jo tikslas – nustatyti, ar ėmėsi centrinis bankas kokių nors priemonių bandydamas užbėgti už akių galimam ekonomikos perkaitimui. Atlikus šį tyrimą bus aiškiau, kodėl savo noru puolėme į žarijų duobę – o gal buvome įvilioti?
Tikima, kad nieko nevyksta be iš anksto sukurtų planų. Antai 2002–2011 metų Vilniaus strateginis planas jau baigia gyvavimą. Susiruošus rengti tolesnės ateities vizijų strategijas paaiškėjo, kad miesto savivaldybėje jau seniai nelikę strateginio planavimo skyriaus ir nežinia, ar visus šiuos metus buvo laikomasi dabartinio strateginio plano, ar buvo įgyvendinami tik trumpalaikiai vienašališkos naudos padiktuoti sprendimai. Nepaneigiama, kad miesto plėtra labai priklauso nuo politikų, vienu ar kitu metu esančių prie miesto vairo. Tačiau kaip toli, giliai ir strategiškai teisingai jie sugeba įžvelgti miesto ateitį? Ar ta įžvalga leis teisingai sudėlioti prioritetus ir išvengti statybų chaoso atsigavus nekilnojamojo turto rinkai?
Ekspertų teigimu, būsto kainos šiemet nustos kristi, o nekilnojamojo turto rinka rodo pirmus atsigavimo požymius. Tačiau krizės pabaiga nereikš, kad vėl galėsime beatodairiškai skolintis ir kelti nekilnojamojo turto kainas. Pamokos yra tam, kad jas išmoktume. Netolima ateitis parodys – ar išmokome.