Pasaulis: „Visų laikų architektūros simbolis“
Ne vienam tautiečiui ir mūsų artimiems užsienio kaimynams išgirdus žodį „Akropolis“ (gr. akros – aukštutinis + polis – miestas) sąmonėje pirmiausia iškyla prekių lentynų gausa ir tik vėliau – aukštas kalnas Atėnuose, apvainikuotas didingų statinių griuvėsiais.
Gerbiant viešųjų ryšių ir komercinės reklamos jėgą, sugebėjusią sukurti naują įvaizdžio asociaciją per kelerius metus, nebijančią tūkstantmečiais besiformavusių tradicijų, vis dėlto vėl norisi mintimis grįžti į pačią pradžią, prisiliesti prie tikrųjų vertybių, architektūros meno šaknų ir pasistengti suvokti reiškinių prigimties aplinkybes, jų išraiškos esmę. Kas iš tikrųjų yra tas unikalus Akropolio kompleksas, pasiekęs mūsų laikus, kurį tiek amžių kūrė, naikino ir vėl atstatinėjo šimtai įvairiais laikais gyvenusių žmonių?
Nors, atrodo, visi žinome viską ir turime savo nuomonę, vis dėlto įdomu pabandyti suprasti Akropolio istorijos raidą, dar kartą išgirsti paslaptingus mitus bei legendas, kurios čia yra apipynusios kiekvieną akmenį. Tuomet tik pradedi realiai suvokti ir jausti, ką reiškia kasdienybėje abstrakčios atrodančios tokios gana teoriškos ir vadovėliais dvelkiančios sąvokos: istorija, kultūros palikimas, civilizacija, pažanga.
Ypač įdomu pažinti šiuos fenomenus darant prielaidą, kad per amžinas kovas yra pražuvę arba sumaniai paslėpti rašytiniai šaltiniai, liudijantys mūsų protėvių gyvenimo istorijas, glaudžiai susijusias su visos Europos raida. Labai norisi patikėti, kad iš tiesų nuo 1200 metų prieš Kristų turėjome unikalią aukšto lygio baltišką kultūrą, kuri klestėjo sąveikaudama ir lenktyniaudama su Viduržemio jūros šalių pasiekimais.
Puikiu fantazijos kelrodžiu plečiant mąstymo horizontus galėtų būti lietuvių išeivijos poetiškojo istorijos tyrinėtojo Česlovo Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant“. Netikėčiausios autoriaus mintys ir idėjos įkvepia kitaip vertinti aplinką, skatina ieškoti savasties ištakų bei mūsų protėvių veiklos atspindžių.
Galingiausieji Elados krašto valdovai jau XIII amžiuje prieš Kristų pastebėjo unikalios 125 metrų aukščio natūralios akmens uolos strateginius privalumus ir čia ėmė statyti gynybines citadeles. O kartu – savo rūmus, juosti gynybinėmis Ciklopo sienomis, netgi atgulė čia amžinojo poilsio. Tų laikų vietos gyventojai jonėnai save kildino iš dievo Apolono (pasak Č. Gedgaudo – baltų ainio Upelionio) sūnaus Jono. Atėnų miesto įkūrėju laikomas karalius Tesėjas, išvadavęs miestiečius nuo Kritos valdovo Minojaus.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale...